Vasario 20 d. įvyko jautri ir prasminga popietė „Kur šaknys kalba, o gijos jungia“, kuri subūrė bendruomenę paminėti lietuvių kalbos gyvybę, jos grožį ir svarbą mūsų tapatybei. Renginys tapo gyvu susitikimu su tradicija, kur žodis, raštas ir muzika susiliejo į vieną bendrą pasakojimą apie šaknis ir ryšius.
Popietės metu, tautodailininkė Jūratė Mieldažienė pristatė vytinių juostų vieno rašto „Giminės medis“ kolekcijos parodą. Ši paroda – tai daugiau nei tekstilės darbai. Tai simbolinis pasakojimas apie giminę, atmintį ir kartų tęstinumą. Kaip medis leidžia šaknis ir augina šakas, taip ir šeima, kalba bei papročiai kuria nenutrūkstamą ryšį tarp praeities ir dabarties. Juostų raštai, kartojami su kantrybe ir meile, primena kalbos struktūrą – ritmingą, gyvą ir prasmingą.
Parodos autorė jautriai pristatė savo kūrybą, dalijosi mintimis apie įkvėpimą, tradicijų svarbą ir asmeninį santykį su audimu. Jos atliekama muzika bei kanklių skambesys subtiliai pratęsė vizualinį pasakojimą – garsai tarsi sujungė tai, ką matome, su tuo, ką jaučiame.
Šventinę nuotaiką kūrė Šėtos kultūros ansamblis “Sidabrinė gija”, vad. A. Ruša. Jų atliekamos dainos sušildė susirinkusiuosius ir priminė, kad liaudies kūryba – tai gyva, skambanti mūsų kultūros dalis.
Renginio metu taip pat buvo minamos mįslės – senoji žodinės tradicijos forma, kvietusi susimąstyti, nusišypsoti ir dar kartą pajusti lietuvių kalbos žaismingumą bei išmintį.
Ši popietė tapo prasmingu priminimu, kad kalba ir juostos turi daug bendro – abi jos audžia ryšius. Viena – iš žodžių, kita – iš gijų. Abi saugo istorijas, perduoda vertybes ir jungia žmones.
Dėkojame parodos autorei, atlikėjams ir visiems dalyviams, kurie buvo kartu. Tegul kalba ir toliau skamba mūsų kasdienybėje, o juostų raštai primena stiprias šaknis ir gyvą bendrystę.
